Kai pavargsti nuo visko – apie mažus džiaugsmus, kurie gydo

Yra vakarų, kai viskas slegia. Mintys sukasi, kūnas tarsi išsijungęs, o pasaulis už lango šaltas ir nepažinus. Pavargsti ne tik fiziškai – pavargsta ir širdis. Ir tada nesinori nieko didelio: nei pokalbių, nei planų, nei šviesų.

Bet kažkas stebuklingo nutinka, kai apsivynioji minkštu, šiltu chalatu. Jis apgaubia tarsi artimo žmogaus glėbis – tylus, saugus, neįkyrus. Tas paprastas gestas tampa mažyčiu ritualu, kuris sako: „Dabar tu gali tiesiog būti.“

Kartais būtent šie mažyčiai dalykai tampa didelėmis atramomis. Šiltas chalatas. Puodelis arbatos. Lėtas kvėpavimas. Švarūs patalai. Nuo viso to nesikeičia pasaulis, bet kažkas pasikeičia mumyse. Tarsi atsiranda švelni riba tarp to, kas vyksta „ten“, ir to, kas „čia“, viduje – kur tylu, jauku ir saugu.

Ne visada reikia spręsti, keisti, veikti. Kartais pakanka tik apsigaubti šiluma ir leisti sau pailsėti.